Apie prekybininkų ir žemdirbių bendradarbiavimą kalbama jau ne vienerius metus, tačiau tik ekonominiais sunkumais pagrasęs šis pavasaris davė pirmuosius rezultatus – susitikę abiejų organizacijų atstovai aptarė bendradarbiavimo galimybes.

Pasak LPĮA vykdančiojo direktoriaus Mariaus Busilo, prekybos įmonės visada paiso pirkėjo interesų, todėl prekybininkų požiūris į lietuvišką prekę labiausiai priklauso nuo pirkėjo požiūrio į ją. „Kad lietuviška žemės ūkio produkcija turi savo pirkėją, nėra abejonių, todėl jai vietos prekybos tinklų lentynose visada bus,“ – sakė Marius Busilas.

Prekybos įmonių atstovus domina žemdirbių galimybės pastoviai tiekti savo produkciją, jos asortimentas. Žemės ūkio rūmų pirmininko Broniaus Markausko įsitikinimu, šiuo metu, kaip ir visa šalies ekonomika, žemės ūkio sektorius taip pat patiria sunkumų. „Pridėtinę vertę didina perdirbimas, tiesioginis pardavimas arba bendradarbiavimas su partneriais. Viską galima reglamentuoti įstatymais, tačiau vadovaujantis partnerystės principais ir ieškant bendrų sprendimų galima rasti visiems priimtinus sprendimus,“ – sakė B. Markauskas.

Bene didžiausių diskusijų sulaukė daržovių sektorius ir galimybės lietuviškomis daržovėmis aprūpinti vartotojus. Lietuvos daržovių augintojų asociacijos duomenimis, pastaraisiais metais daržovių plotai mažėja. Nuo 2004 metų jie sumažėjo perpus. Asociacijos direktorė Zofija Cironkienė sakė, kad daržoves nustojo auginti smulkūs ūkininkininkai. Anot Z. Cironkienės, tradicinėmis lauko daržovėmis – burokėliais, kopūstais, bulvėmis ir iš dalies morkomis – Lietuvos ūkininkai gali aprūpinti pirkėjus visus metus, jų užauginama pakankamai. Tačiau kitų daržovių ūkininkai neužaugina tiek, kiek reikėtų vidaus rinkai, negali tiekti pastoviai ir reikiamais kiekiais. Dėl to prekybininkams nemažai jų tenka importuoti. Didžiausia bėda yra ta, kad žemdirbiai neturi modernių saugyklų ir negali išlaikyti net ir tradicinių daržovių iki kito derliaus. Stengiantis jas kuo greičiau parduoti susidaro perprodukcija rinkoje rudenį, o pavasariop atsiranda stygius. Nepastoviems daržovių kiekiams įtakos turi ir kainos svyravimas. Esant perprodukcijai ir kritus kainoms, kitąmet jų sėjama mažiau ir susidaro trūkumas.

Bulvių iš viso užauginama beveik 800 tūkst. t, tačiau didžioji dalis smulkiuose kelių arų ūkeliuose, todėl į prekybos tinklus didžioji dalis produkcijos nepatenka. Prekiniuose ūkiuose bulvių užauginamų bulvių pakaktų patenkinti vidaus poreikiams. Kitokia situacija sodininkystėje. Lietuvoje užauginama apie 100 tūkst. t vaisių, tačiau prekinės produkcijos nedaug. Štai desertinių obuolių rinkai pateikiama tik 12-15 tūkst. t. Pernai buvo supirkta beveik 40 tūkst. t obuolių, desertinių – tik 4 tūkst. t. Didesnioji dalis pas mus užaugintų obuolių parduodami Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, šalies didmiesčių turguose.

UAB MAXIMA LT Maisto ir pirmojo būtinumo prekių pirkimų departamento direktorius Skirmantas Nevidomskis sakė, kad visi prekybininkai orientuojasi į pirkėją. Jei pirkėjas pageidauja lietuviškos produkcijos, prekybininkas stengiasi ją pateikti. „Kitas klausimas – tos prekės kokybė, – kalbėjo Skirmantas Nevidomskis,.– Bene didžiausia problema, tiekiant vartotojams lietuvišką produkciją – sezoniškumas, o prekybai reikia pastovaus tiekimo.“ Prekybos tinklams labai svarbu, kaip prekė išsilaiko. Išsilaikymo trukme lietuviška produkcija stipriai nusileidžia importuojamai. „Nors  lietuviškos daržovės ir vaisiai 10-15 proc. brangesni už kitur užaugintus, tačiau mes vis tiek perkam lietuvišką produkciją, nes jos pageidauja pirkėjas,“ – sakė Skirmantas Nevidomskis.

M. Busilo teigimu, ypač svarbu numatyti vaisių, daržovių srautą, planuojamą derlių. Prekybininkams žinant vaisių ir daržovių prognozuojamus derlius, būtų daug paprasčiau planuoti pirkimus, importą, rengti bendras akcijas, jei yra produkcijos perteklius. Jo manymu tikslinga intensyviau skleisti informaciją apie lietuviškos produkcijos privalumus, skatinti žmones ją pirkti, formuoti atitinkamus mitybos įpročius ir pirkėjų sąmoningumą, kad jie palaikytų savo šalies žemės ūkio produkcijos augintojus. Prie informacijos sklaidos galėtų prisidėti Žemės ūkio ministerija.

Žemdirbių ir prekybininkų susitikimai tikslingi artėjant vienos ar kitos produkcijos derliaus nuėmimo sezonui. Tuo metu jau galima prognozuoti būsimą derlių, numatyti tiekimo apimtis, tartis dėl sąlygų ir veiksmų, kartu dirbti konkuruojant su importine produkcija.