Lietuvos prekybos įmonių asociacija mano, jog vertinant Koncepcijoje numatytą prekybos įmonių veiklos suvaržymą, būtina atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:
Teisinis koncepcijos rengimo pagrindas

Koncepcijos pagrindu yra išvardinti:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos,
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 315 (Žin., 2005, Nr. 40-1290), 6 skyriaus „Kaimo ir žemės ūkio plėtra“ 225 punktas,
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 7 d. pasitarimo protokolas Nr. 13 (7 klausimas „Dėl žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų ekonominių santykių gerinimo“)
Nei viename iš aukščiau išvardintų dokumentų nėra tiesiogiai arba netiesiogiai įvardinta būtinybė reguliuoti prekybos įmonių bei tiekėjų santykius, priimant atskirą normatyvinį aktą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 315 (Žin.,
2005, Nr. 40-1290), 6 skyriaus „Kaimo ir žemės ūkio plėtra“ 225 punktas numato tik maisto produktų pirkimo-pardavimo sutarčių tarp maisto produkto pardavėjo ir prekybos įmonės sudarymo sąlygų analizę bei siūlymų dėl tokių sutarčių tipinių sąlygų pagerinimo pateikimą.

Įstatymo reguliavimo dalykas ir tikslai

Koncepcijoje yra numatyta, kad “siūlomu Įstatymo projektu bus siekiama reglamentuoti atitinkamus visuomeninius santykius taip, kad būtų apribotos rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių galimybės nesąžiningai pasinaudoti (piktnaudžiauti) turima rinkos galia. Įtvirtinus siūlomą teisinį reglamentavimą, tikimasi, kad bus apsaugoti tiekėjų, smulkių ir vidutinių įmonių interesai bei sumažinta rinkos koncentracijos galimybė, išsaugota efektyvi konkurencija tiekimo ir mažmeninės prekybos rinkose bei užtikrinta protinga tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyra” (Koncepcijos II skirsnio 3 punktas).
Tuo pačiu Koncepcijos rengėjai pripažįsta, kad įgyvendinat siūlomą Koncepciją, reikės padaryti išimtį iš Civiliniame kodekse įtvirtinto sutarčių laisvės principo (Koncepcijos II skirsnio 5 punktas). Pažymėtina, kad bet koks sutarčių laisvės principo bei prekybos verslo ribojimas tiesiogiai neigiamai įtakoja konkurenciją, gali turėti neigiamų pasekmių verslui, o tai galiausiai atsigręžia prieš galutinį vartotoją.

Kitų teisės aktų, reguliuojančių tą pačią visuomeninių santykių sritį, charakteristika

Koncepcijos rengėjai pripažįsta (Koncepcijos III skirsnio 7, 8, 9, 10 punktai), kad Lietuvos Respublikos teisės aktai – LR Civilinis kodeksas (Žin., 2000, Nr. 74 – 2262); Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (Žin., 2003, Nr. 123 – 5571); Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas (Žin., 1999, Nr. 102 – 2921); Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (Žin., 1985, Nr. 1-1); Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 30 – 856) iš esmės reguliuoja mažmeninių prekybos įmonių ir jų tiekėjų sutartinius santykius bei suteikia tiekėjams garantijas nuo galimo prekybos tinklų piktnaudžiavimo, nesąžiningų sutarties sąlygų įtraukimo ir kitų nesąžiningos konkurencijos apraiškų. Konkurencijos įstatymo 5 str. nurodo visas projekte siūlomas sąžiningos konkurencijos apsaugos priemones, 17 str. nustato pažeistų teisių gynimo būdus. Civilinis kodeksas apima bendrus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, silpnos pusės apsaugą ir pan.
Atkreiptinas dėmesys, kad nėra atlikta tyrimo, kiek tiekėjų kreipėsi į bet kokias institucijas dėl jų pažeistų teisių gynimo ir koks buvo rezultatas. Tikėtina, kad didžiausia problema yra ta, jog patys tiekėjai nemoka, arba nenori pasinaudoti esamomis teisinėmis apsaugos priemonėmis. Dažniausias argumentas yra tas, kad jie yra maži ir nenori „susipykti“ su prekybos įmonėmis. Tačiau akivaizdu, jog įstatymu neįmanoma sureglamentuoti tarpusavio santykių taip, kad tiekėjas pardavinėtų, o prekybininkas pirktų prekes, jeigu jiems tai yra nenaudinga. Prekybininkas renkasi tiekėjo siūlomas prekes, o tiekėjas – savo gaminių pardavėją. Neįmanoma tiekėjus ir pardavėjus priversti bendradarbiauti, jeigu jiems tai bus nenaudinga. Versle bendradarbiavimą lemia rinkos dėsniai, pasiūla ir paklausa.
Koncepcijoje pažymėta, kad iki šiol mažmeninės prekybos sektoriuje nebuvo nustatytų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejų (Koncepcijos II skirsnio 10 p.) Koncepcijos rengėjai nepateikia jokių argumentų, pagrindžiančių atskiro teisės akto, kuris reglamentuotų mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykius, būtinumą, išskyrus vienintelį argumentą, kad atsižvelgiant į palyginus nedideles ginčijamas sumas, ginčijanti šalis (tiekėjas) privalo inicijuoti teisinį procesą, įrodinėti nesąžiningumą, neprotingumą ar piktnaudžiavimą (Koncepcijos III skirsnio 7 punktas).
Analizuojant Lietuvoje galiojančius teisės aktus galima daryti neginčijamą prielaidą, kad yra pakankamas ir visaapimantis mažmeninės prekybos įmonių veiklos reglamentavimas, yra visi būtini instrumentai, kad būtų užtikrinta laisva konkurencija mažmeninės, o taip pat ir didmeninės prekybos rinkose. Pagrindinis teisės aktas, užtikrinantis laisvą ir sąžiningą konkurenciją Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymas. Šis įstatymas draudžia konkurenciją ribojančius veiksmus, įskaitant piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, yra visiškai suderintas su ES konkurencijos teise ir iš esmės atitinka ES konkurencijos teisės dvasią ir principus. Šis įstatymas taip pat turi būti taikomas ir mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu. Įstatymas yra išsamus ir praktikos patikrintas konkurencijos apsaugos garantas. Atkreiptinas dėmesys, kad atvejus, kai atitinkami veiksmai nėra draudžiami kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi pagal Konkurencijos įstatymą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Pvz. Civilinio kodekso 6.156 str. numato draudimą versti kitą asmenį sudaryti sutartį; 6.186 str. numato, kad pagal kitos šalies pasiūlytas sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu nustato šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams. Kadangi aptartos teisės normos gali būti taikomos verslo subjektams, tame tarpe ir santykiams tarp mažmeninės prekybos įmonių ir jų tiekėjų, visiškai nėra suprantamas ir yra neteisingas koncepcijoje nurodytas teiginys, kad praktinė galimybė ginti savo teises vadovaujantis Civilinio kodekso normomis yra ribota.
Ūkio subjektas, vykdydamas verslą turi aktyviai naudotis visomis jam suteiktomis teisėmis, kurios gali užtikrinti jo sėkmingą verslą. Jeigu tiekėjas tokiomis teisėmis nesinaudoja, tai reiškia, kad jam yra priimtina atitinkama verslo situacija, ar sudaryta sutartis. Šalies mokesčių mokėtojų pinigai neturėtų būti švaistomi biurokratiniam aparatui, kuris būtų skirtas priverstiniam tokių ūkio subjektų, kurie nesugeba dirbti konkurencijos sąlygomis, tariamam gynimui. Kaip pripažįsta patys koncepcijos rengėjai, Europoje yra tik 1 valstybė – Jungtinė karalystė, kurioje yra tam tikros specialios nuostatos mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu, panašios į siūlomas. Tačiau pabrėžtina tai, kad ir Jungtinėje karalystėje mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų santykius reglamentuoja savanoriškai priimtas kodeksas, o ne parlamento išleistas įstatymas. Apibendrinant galima teigti, kad užsienio valstybių teisės aktų apžvalga jokiu būdu nesuponuoja minties, kad Lietuvoje reikėtų įvesti siūlomą reglamentavimą, o greičiau priešingai.

Užsienio valstybių teisėkūros apžvalga

Koncepcijoje yra pateikta kelių šalių bei jų grupių ( Kanada, Italija, Ispanija, Portugalija, Vokietija, Japonija, Čekija, JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė nagrinėjamos srities teisėkūros praktika (Koncepcijos V skirsnis).
Koncepcijos rengėjai nepateikia jokios analizės, kokią įtaka turėjo vienoks arba kitoks teisinis reglamentavimas pateiktų šalių mažmeninei rinkai bei ypač - galutiniam vartotojui. Atkreiptinas dėmesys, kad nei viena iš koncepcijoje paminėtų ES šalių (Italija, Ispanija, Portugalija bei Vokietija) neturi atskiro teisės akto, reglamentuojančio mažmeninės rinkos santykius, ir šioje Koncepcijoje keliami probleminiai klausimai sprendžiami konkurencijos įstatymuose arba lydimuosiuose aktuose, susijusiuose su konkurencijos įstatymų įgyvendinimu (Koncepcijos V skirsnio 14 punktas).
Akivaizdu, kad pateikiami pavyzdžiai yra epizodinio pobūdžio ir neatspindi realios prekybos veiklos reguliavimo padėties Europos sąjungos, ir juo labiau – pasaulio šalyse. Nepateikiama jokių pavyzdžių ir patirties tose šalyse, kuriose prekybos veikla nėra dirbtinai reguliuojama ir/ar ribojama.

Tarptautinės teisės, ES teisės normų ir principų analizė

Koncepcijos projekto 21 punkte pažymėta, kad „šiuo metu nėra jokių tarptautinės teisės normų, kurios reglamentuotų mažmeninių prekybos įmonių ir jų tiekėjų santykius“, 23 punkte – „ES teisės aktais nėra nustatytas specialus mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios reguliavimas“, o 24 punkte pažymėta, „kad ES mastu didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų reguliavimas nėra tikslingas, kadangi situacija mažmeninės prekybos rinkoje valstybėse narėse yra pakankamai skirtinga ir vienodas reguliavimas nebūtų racionalus“. Tuo akivaizdžiai parodoma, kad mažmeninės prekybos įmonių veiklos apribojimas ES institucijų nėra laikomas tikslingu.
Tarptautinės teisės bei ES teisės normų ir principų analizė leidžia teigti, kad nėra jokių norminių aktų, nustatančių specialaus mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios reguliavimo būtinumą (Koncepcijos VI skirsnio 23 punktas).
Pateikta ištrauka iš Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 2005 m. balandžio 7 d. nuomonės dėl didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų sektoriaus nurodo, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų išvengta sąlygų, kurios didintų maisto produktų kainą galutiniam vartotojui bei mažintų prekių asortimentą, atsiradimo, o ne reguliuoti prekybinių įmonių santykius su tiekėjais. Pateiktos Koncepcijos pagrindu priimtas Įstatymas visiškai neužtikrintų vartotojų teisių gynybos ir būtų nukreiptas spręsti tik kai kuriems tiekėjams aktualius klausimus.

Pagrindinės nuostatos, susijusios su visuomeninių santykių reguliavimu

Koncepcijoje vadovaudamasi nuostata, kad kai kurios mažmeninės prekybos įmonės santykiuose su savo tiekėjais turi tokią rinkos galią, kurios įgyvendinimas pažeidžia viešąjį interesą ir kad įstatymo projektu bus siekiama reglamentuoti, kad minėti santykiai taptų skaidresni ir labiau prognozuojami. Tačiau Koncepcijoje nėra pateikta jokios analizės bei pavyzdžių, kaip prekybos įmonės Lietuvoje pažeidžia viešąjį interesą ir nepagrįstai reikalauja Koncepcijos 31 punkte nurodytų veiksmų iš tiekėjų. Atvirkščiai, Koncepcijos rengėjai patvirtina, kad visi 31 punkte išvardinti veiksmai yra objektyviai pateisinami.
Koncepcijoje viešasis interesas yra siaurinamas iki menamų kai kurių tiekėjų ( galbūt nesugebančių efektyviai dirbti rinkos sąlygomis ) interesų, nors jokių rinkos analize bei statistika pagrįstų faktų bei argumentų dėl grėsmės tiekėjams nėra pateikta.
Pabrėžtina tai, kad greta tiekėjų interesų turi būti įvertintas ir kitos grupės interesas. Ši grupė yra nesulyginamai didesnė ir jos balsas yra lemiamas – tai vartotojai. Mūsų nuomone, būtent vartotojų interesai yra kur kas tampriau sietini su Koncepcijoje minimu viešuoju interesu, ir vartotojai neturi mokėti už nesugebančių efektyviai organizuoti savo verslą kai kurių gamintojų dirbtinį išlaikymą rinkoje.
Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad Koncepcijoje nėra numatytas reguliavimas arba draudimų taikymo tiekėjams galimybė (pvz. draudimas atsisakyti teikti prekes į konkretų prekybos tinklą), o tai iškreipia rinkos santykius tiekėjų naudai.

Subjektai, kurių atžvilgiu yra siūloma taikyti įstatymą

Koncepcijoje nėra pateikta įtikinamų argumentų, kodėl siūlomi draudimai turi būti taikomi tik mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu, taip jas išskiriant iš visų kitų Lietuvos verslo sektoriuose veikiančių įmonių. Mažmeninės prekybos įmonių sektorius yra vienas konkurencingiausių sektorių Lietuvoje ir tokia situacija yra išimtinai sąlygota didelės konkurencijos šioje rinkoje sąlygų. Taip pat nėra aišku, kodėl siūlomas Įstatymo projektas papildomai numato diskriminuoti dalį mažmeninės prekybos įmonių ir nustato tik siaurą ratą mažmeninės prekybos įmonių, kurių atžvilgiu turi būti taikomas Įstatymas ( Koncepcijos VII dalies 29 punktas), kai tuo tarpu kitoms mažmeninės prekybos įmonėms Įstatyme numatyti ribojimai nebus taikomi.
Toks ūkio subjektų diskriminavimas iš esmės prieštarauja LR Konstitucijos 29 str. įtvirtintam nediskriminavimo principui, bei sudaro nevienodas konkurencijos sąlygas atskiriems ūkio subjektams. Tokią diskriminaciją (privilegijų teikimą) iš esmės draudžia Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 str., kuris numato draudimą “priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda, ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams”.

Mažmeninės prekybos įmonių veiksmai, kuriuos ketinama drausti

Apibendrinant ketinamus įvesti siūlomus konkrečius draudimus, yra akivaizdu, kad daugumos šių veiksmų didžiosios Lietuvos prekybos įmonės neatlieka, tačiau dėl suformuluotų draudimų turinio neaiškumo, dviprasmiškumo ir galimų interpretacijų, kyla grėsmė, kad taikant Įstatymą, nebus išvengta nesusipratimų ir dėl to prekybos įmonės gali patirti tiek tiesioginių tiek ir netiesioginių nuostolių.
Pabrėžtina, kad kainos nustatomos šalių susitarimu ir tiekėjas visada gali atsisakyti sumažinti kainas. Apskritai nėra aišku, kada reikalavimas sumažinti kainas yra nepagrįstas. Mažmenininkas nežino, kokia prekių tiekėjo savikaina ir kitų aplinkybių, susijusių su gamyba, todėl objektyviai pasakyti, kada reikalavimas sumažinti kainą yra pagrįstas, kada – ne, neįmanoma. Siektina, kad tarp tiekėjų taip pat būtų konkurencija. Draudimu prekybos įmonei derėtis dėl mažesnės kainos būtų apribota konkurencija tarp gamintojų. Todėl yra pagrindas manyti, jog Įstatymu to ir būtų siekiama – apriboti konkurenciją, kad būtų privilegijuotas lengvas gyvenimas gamintojams.
Norint reklamuoti gamintojo prekę ( ypač naują tiekėją ar naują esamo tiekėjo prekę ), dažnai būna tikslinga papildomai įrengti specialias lentynas stendus ir pan. Daugumoje atvejų to pageidauja tiekėjai. Prekybos įmonė tai daro gamintojo naudai, nes tokia paslauga padeda gamintojui parduoti daugiau savo prekių. Iš esmės prekybininko ir gamintojo tikslas yra tas pats – parduoti kuo daugiau prekių. Minėtam tikslui pasiekti abi šalys deda pastangas skirtinguose prekių paskirstymo etapuose.
Prekybos tinklo, kuriame realizuojamos prekės plėtimas yra naudingas abiem šalims, nes kuo didesnis yra prekybos tinklas, tuo didesnis gamintojo ( tiekėjo ) prekių prieinamumas vartotojui. Todėl natūralu, jog gamintojai yra suinteresuoti ir sutartomis sąlygomis sutinka prisidėti prie mažmeninės prekybos tinklo plėtros. Sėkminga mažmeninės prekybos tinklo veikla atitinka jame parduodamų prekių gamintojų interesus, nes per prekybos tinklą galima parduoti daugiau prekių. Iš esmės, pats prekybos tinklų egzistavimas yra paslauga gamintojams, kurių prekės parduodamos, nes kitu atveju patys gamintojai turėtų organizuoti savo prekių pardavimą ir prisiimti visus su tuo susijusius kaštus.
Šalys, sudarydamos sutartį, turi galimybes laisvai susitarti dėl veiklos rizikos pasidalinimo, todėl neaišku, kas turėtų būti laikoma pagrįstu ar nepagrįstu veiklos rizikos perkėlimu ir kas tai gali kompetentingai nustatyti.
Visi su prekybos įmonėmis bendradarbiaujantys tiekėjai turi vienodas sąlygas dėl marketingo priemonių pasirinkimo ir jų taikymo sąlygų. Kokios marketingo priemonės ir kokia apimtimi bus taikomos, sprendžiama abiejų šalių derybose, atsižvelgiant į tiekiamos produkcijos paklausą rinkoje. Tiekėjams sudaromos sąlygos pasirinkti, kokiose parduotuvėse pardavinėti prekes, kur tos prekes turi būti padėtos ir pan. Tokiu būdu tiekėjai turi efektyvias priemones įtakoti jų tiekiamų prekių pardavimo apimtis ir uždarbį. Visiškai nesuprantamas būtų draudimas prekybos įmonei gauti apyvartos nuolaidą už tam tikrą realizuotą tiekėjo prekių kiekį. Kitaip prekybos įmonė nebūtų suinteresuota skatinti Lietuvos tiekėjų pardavimų apimtis, padidėtų importas. Išpardavimų ribojimas reikštų grįžimą prie buvusio Prekybos įstatymo, kuris kaip tik buvo panaikintas kaip neveikiantis ir nereikalingas. Draudimas būtų žalingas efektyvaus prekių srautų valdymo požiūriu. Pvz., prekybos įmonė turi nelikvidžių prekių, kurių likučius norėtų išparduoti žemesne nei pirkimo kaina. To ji padaryti negalės ir sieks sugrąžinti nelikvidžią prekę tiekėjui, taigi nukentės tik pastarasis. Be to, mažmeninės kainos per prekės buvimo prekybos įmonėje laiką (ypač buitinės technikos ir pan.) apskritai rinkoje gali sumažėti, todėl prekybos įmonė bus tiesiog priversta parduoti prekę žemesne kaina.
Neaišku, kuo remdamiesi Koncepcijos rengėjai, neturėdami Konkurencijos tarybos ir teisminės praktikos duomenų, daro išvadą, kad didžiųjų prekybos įmonių veiksmai pažeidžia sąžiningos konkurencijos principus, ir tokiu būdu be reikiamo pagrindo teigia, kad galiojančių teisės aktų nepakanka apsiginti nuo nesąžiningos konkurencijos veiksmų.

Esama šalies ekonomikos sektorių situacija

Koncepcijoje teigiama, jog „dėl nesąžiningo rinkos galios panaudojimo (piktnaudžiavimo) nepagrįstai pablogėja tiekėjų padėtis, dėl ko kyla pavojus jų veiklos stabilumui, mažėja jų galimybės investuoti, ypač į inovacijas bei naujų produktų kūrimą. Dėl šių priežasčių gali mažėti bendras šalies apdirbamosios pramonės konkurencingumas“ ( Koncepcijos II dalies 3 punktas ). Tačiau statistiniai duomenys rodo, jog 2005 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos įmonės uždirbo trečdaliu daugiau ikimokestinio pelno, nei tą patį 2004 metų ketvirtį. Antrąjį 2005-jų ketvirtį vidutinis įmonių pelningumas taip pat padidėjo ir sudarė 6,4 proc., pirmąjį ketvirtį jis buvo 5,6 proc. 2005 m. antrąjį ketvirtį pelningumas pramonės sektoriuje siekė 6,3 proc., prekyboje - 3,4 procento, statybos sektoriuje - 9,5 proc. Apdirbamosios pramonės parduotos produkcijos apimtis padidėjo 9,6 proc. 2005 metų birželio mėn. duomenimis, 33,2 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje sudarė investicijos į apdirbamąją pramonę, į didmeninę ir mažmeninę prekybą - 14,5 proc. Antrąjį 2005 metų ketvirtį eksportuota 60,4 proc. visos gamybos produkcijos.
2005 m. spalio mėnesį Statistikos departamentas apklausė šalies pramonės įmones. Gauti duomenys rodo, kad tik 3 proc. įmonių mano, jog jų sugebėjimas konkuruoti vidaus rinkoje sumažėjo. Tik 4 proc. gamybos įmonių nurodė, jog tikisi savo gaminamos produkcijos kainų sumažėjimo. Tai rodo pakankamai aukštą gamybos įmonių konkurencingumą ir gerą jų ekonominę padėtį. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis antrąjį 2005 m. ketvirtį pramonėje buvo didesnis, negu prekyboje.
Šie statistiniai duomenys akivaizdžiai rodo, jog gamybos sektoriaus ekonominė padėtis yra gera, pelningumas gamybos versle yra du kartus didesnis, negu prekyboje, gamybos įmonės užsienio investicijų pritraukia ženkliai daugiau, negu prekybos sektorius, nors pagal mažmeninės prekybos plotą, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva kol kas atsilieka nuo ES-15 senbuvių šalių vidurkio kone dvigubai. Todėl darytina išvada, jog Koncepcijos rengėjų prielaidos dėl grėsmės gamintojams yra hipotetinio pobūdžio ir neatitinka realios Lietuvos situacijos.
Pažymėtina, jog konkurencija tarp Lietuvos mažmeninės prekybos tinklų nuolat auga. 75 proc. aukščiau minėtoje apklausoje dalyvavusių prekybos įmonių nurodė, jog pastaruoju metu konkurencija padidėjo. Aštrėjančią konkurencinę kovą Lietuvoje rodo ir tai, kad iš esmės įgyvendinę pagrindinius plėtros tikslus Lietuvoje, didieji mažmeninės prekybos tinklai labai aktyviai pradėjo plėtoti veiklą kitose šalyse. Plėtodami veiklą kitose šalyse, Lietuvoje veikiantys mažmeninės prekybos tinklai sudaro papildomas sąlygas ne tik Lietuvos gamintojų prekių eksportui į minėtąsias valstybes, bet ir sukuria papildomas galimybes Lietuvos einamosios sąskaitos deficitui mažinti, gamybos apimtims Lietuvoje didinti, darbo vietų išlaikymui bei didinimui užtikrinti, Lietuvos gamintojų ( tiekėjų ) „įėjimo“ kaštams į kitų šalių rinkas ženkliai sumažinti ir efektyviai lietuviškų gaminių reklamai jose.
Be to, Lietuvos didieji mažmeninės prekybos tinklai iš dalies sumažino ir tarpininkų - didmeninės prekybos įmonių – monopolinę įtaką tam tikrų prekių rūšių papildomos kainos „naštai“ galutiniams vartotojams – šalies gyventojams.

Teisinės numatomo reguliavimo pasekmės

Esminis dalykas į kurį reikia atkreipti dėmesį vertinant Įstatymo priėmimo pasekmes yra tai, ką nurodo ir patys koncepcijos rengėjai – įvedus aptariamus draudimus mažmeninių prekybos įmonių atžvilgiu yra tikėtina, kad išaugs realizuojamos produkcijos kainos ( Koncepcijos 38 p.), o tai reiškia, kad bus pažeistas vartotojo interesas ir teisė pirkti produktus ir gaminius pigiau. Tuo pat metu tai reiškia, kad bus pažeistas ir vienas pagrindinių konstitucinių Lietuvos ūkio reguliavimo principų, nustatytas Konstitucijos 46 str. ir reikalaujantis, kad valstybė reguliuotų ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šiuo atveju – priešingai – šis principas būtų grubiai pažeistas, jeigu būtų įvesti aptariami ribojimai. Pažymėtina, kad antikonstitucinis įstatymas neturėtų būti taikomas ir mažmeninės prekybos įmonės turės teisę ginčyti aptariamų draudimų teisėtumą.
Ne mažesnį susirūpinimą kelia ir tai, kad Koncepcijoje siūlomos sankcijos už Įstatymo pažeidimą nėra adekvačios galimų pažeidimų pobūdžiui ir daromai žalai. Koncepcijos rengėjai paprasčiausiai siūlo pagal analogiją taikyti to paties dydžio baudas ūkio subjektams, kokios yra taikomos ir už nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Koncepcijos rengėjai visai neatsižvelgia į tai, kad Konkurencijos įstatyme nustatyti nesąžiningos konkurencijos veiksmai yra kur kas pavojingesni ir didelę žalą tiek vartotojams, tiek visam Lietuvos ūkiui darantys pažeidimai ir negali būti lyginami su koncepcijos rengėjų nurodomu tariamu ir ginčytinu piktnaudžiavimu.
Koncepcijoje nėra pateikta numatomo teisinio reguliavimo pasekmių galutiniam vartotojui analizės, nenustatytas galimas poveikis kainų kilimui, kas be kita ko gali turėti įtakos Lietuvos prisijungimui prie euro zonos.

Ekonominės numatomo reguliavimo pasekmės

Koncepcijos projekte nepakankamai įvertintos siūlomo Įstatymo projekto galimos grėsmės ir silpnybės, ypač dėl galimų jo nuostatų įgyvendinimo neigiamų pasekmių infliacijos augimo tempams Lietuvai rengiantis gauti ES leidimą įsivesti eurą ir po galimo euro įvedimo 2007 metais. Vidaus vartojimas buvo vienas pagrindinių Lietuvos ekonomikos augimą užtikrinančių veiksnių. Prognozuojama, jog konkurencinga Lietuvos rinkos ekonomika gali užtikrinti infliacijos lygį, tenkinantį Mastrichto kriterijus. Ženkliai didėjant naftos produktų kainoms ir dėl to - Lietuvos ūkio kai kurių šakų prekių ir paslaugų kainoms, vienas iš didžiausių infliacijos augimo „stabdžių“ buvo ir bus labai didelė Lietuvos mažmeninės prekybos tinklų konkurencija.
ES nenumato jokių išimčių Lietuvai siekiant nuo 2007 m. prisijungti prie euro. Tad bet koks naujas kainų padidėjimas gali pakeisti tvirtas Lietuvos perspektyvas tenkinti Mastrichto infliacijos kriterijus.
2004 m. Lietuvoje sukurtas BVP, tenkantis vienam gyventojui, sudarė tik 48 proc. ES vidurkio. Pagrindiniai aukštus BVP augimo Lietuvoje tempus užtikrinantys veiksniai – kol kas dideli vidaus vartojimo ir eksporto augimo tempai.
Koncepcijos projekto kai kurių nuostatų įgyvendinimas gali padidinti infliacijos augimo tempus, nes būsimame Įstatymo projekte, be kita ko, bus numatyti ir reikalavimai bei draudimai, susiję su mažmeninės prekybos tinklų standartinėmis sutarčių sąlygomis, kainomis ir mokėjimais, pardavimų skatinimu, prekių tiekimo ir grąžinimo procedūromis. Vertinant Įstatymo galimą įtaką, reikia atsižvelgti, kad mažmeninės prekybos įmonės, įpareigotos dirbti su Lietuvos tiekėjais nenaudingomis ir dirbtinai komplikuotomis sąlygomis, sieks sumažinti esamą tiekėjų skaičių, bus priverstos ieškoti alternatyvių produkcijos tiekėjų užsienio valstybėse, dėl ko nukentės tie patys tiekėjai ir visas Lietuvos ūkis, sumažės BVP. Įstatyme taikomi marketingo priemonių draudimai ir apribojimai yra akivaizdžiai naudingi didiesiems tiekėjams ( gamintojams ), kurių produktai ir prekių ženklai jau yra gerai žinomi vartotojams, yra plačiai išreklamuoti. Tuo tarpu mažesnių gamintojų prekėms įeiti į rinką ir jas reklamuoti būtų sukurtos kliūtys. Taip pat atsirastų kliūčių ir esamų tiekėjų naujų prekių marketingui bei į vedimui į rinką. Tai sumažintų prekybos centruose parduodamų prekių asortimentą ir būtų nenaudinga visų pirma vartotojams. Prasidėjęs mažų tiekėjų ( gamintojų ) išstūmimas iš rinkos skaudžiai atsilieptų mažesnėms prekybos įmonėms, kurios susidurtų su didžiųjų tiekėjų ( gamintojų ) diktatu.
Pažymėtina, kad Didžiojoje Britanijoje, įvedus analogiškus Koncepcijoje siūlomiems apribojimus, šalies prekybos tinkluose ženkliai sumažėjo parduodamų vietinės gamybos maisto produktų.
Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje atsilieka nuo ES-15 senbuvių vidurkio apie 7 kartus. Maisto, gėrimų ir tabako kainos Lietuvoje sudaro apie 60 proc. nuo 31 Europos šalies (įkaitant ir ne ES nares ). 2004 m. Europos kainų tyrimų bendrovės „Pricerunner“ atliktas 48 pagrindinių prekių grupių kainų palyginimas, parodė, kad Lietuvoje pagrindinių prekių kainos yra mažiausios Europoje. Lietuvai tapus ES nare, toks „atsilikimas“ bus natūrali paskata kainų augimo grėsmei, nes ekonominio bendradarbiavimo esminių apribojimų tarp ES narių panaikinimas tampa labai reikšmingu veiksniu ir kainų susilyginimo procesui. Siūlomo įstatymo priėmimas, kaip jau minėta, sukurtų dar papildomas prielaidas kainų didėjimui, o tai sukeltų visuomenės nepasitenkinimą, neigiamai paveiktų vartojimo apimtis.

Išvados ir pasiūlymai dėl koncepcijos projekto

Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus, akivaizdu, kad:
1. dabartinis LR įstatyminis reguliavimas yra pakankamas ir leidžiantis užtikrinti gamintojų ( tiekėjų ) teisę apginti savo interesus;
2. Nėra duomenų, jog bent vienas gamintojas bandė pasinaudoti esamų įstatymų teikiamom gynybos galimybėmis, jeigu jo teisės buvo pažeistos;
3. iki šiol mažmeninės prekybos sektoriuje nebuvo nustatytų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejų;
4. statistiniai duomenys rodo, jog gamybos sektoriaus ekonominė padėtis Lietuvoje yra gera, pelningumas ir investicijos yra didesnės, negu prekyboje;
5. Nei viename iš LR Vyriausybės dokumentų, kuriais remiasi Koncepcijos kūrėjai nėra tiesiogiai arba netiesiogiai įvardinta būtinybė reguliuoti prekybos įmonių bei tiekėjų santykius, priimant atskirą įstatymą;
6. ES teisės normų ir principų analizė rodo, jog mažmeninės prekybos įmonių veiklos apribojimas ES institucijų nėra laikomas tikslingu;
7. užsienio valstybių teisės aktų apžvalga jokiu būdu nesuponuoja minties, kad Lietuvoje reikėtų įvesti siūlomą reglamentavimą, greičiau priešingai;
8. Koncepcijoje nėra numatytas reguliavimas arba draudimų taikymo tiekėjams galimybė, o tai iškreipia rinkos santykius tiekėjų naudai;
9. Įstatymo priėmimas prieštarautų LR Konstitucijai ir Konkurencijos įstatymui, kuris numato draudimą priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus;
10. dėl Koncepcijoje suformuluotų draudimų turinio neaiškumo, dviprasmiškumo ir galimų interpretacijų, kyla grėsmė, kad taikant Įstatymą, prekybos įmonės gali patirti tiek tiesioginių tiek ir netiesioginių nuostolių;
11. Lietuvos mažmeninės prekybos tinklai gali ir netapti Įstatymo subjektais, nes visada įmanoma surasti būdą ar priemones kaip to išvengti, jeigu toks tikslas pateisins pasirinktą būdą ar priemonę ir jų įgyvendinimo kaštus.

Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo priėmimas sukeltų šias nepageidaujamas, neigiamas pasekmes Lietuvos ekonominei ir socialinei plėtrai:
1. sukeltų grėsmę euro įvedimui Lietuvoje numatytais terminais;
2. dirbtinai ir nepagrįstai apribotų ūkio subjektų veiklą;
3. pažeistų sutarčių sudarymo laisvės principus;
4. dėl sukuriamų naujų veiklos apribojimų verstų prekybos įmones mažinti tiekėjų skaičių;
5. Sukurtų palankias sąlygas nepagrįstam didžiųjų tiekėjų - gamybos įmonių ( visų pirma – žinomų didelių tarptautinių kompanijų ) dominavimui rinkoje;
6. dėl dirbtinai sukomplikuotų santykių su tiekėjais ir naujų prekių įvedimo į rinką apribojimų sumažėtų prekybos įmonėse parduodamų prekių asortimentas ir tai neigiamai atsilieptų vartotojams;
7. dėl prekių kainų padidėjimo nukentėtų vartotojai;
8. dėl už įstatymo vykdymo priežiūrą atsakingos institucijos sukūrimo ir jos veiklos finansavimo neracionaliai padidėtų valstybės išlaidos;
9. jeigu dėl numatomų veiklos apribojimų ir su jais susijusių neadekvačių sankcijų kuris nors didesnis mažmeninės prekybos tinklas turėtų rimtų veiklos sutrikimų ir problemų, nukentėtų ir bankai, ir prekių bei paslaugų tiekėjai, taip pat ir vartotojai, nes Lietuvoje veikiantys mažmeninės prekybos tinklai naudojasi bankų ilgalaikėmis, vidutinės ir trumpalaikės trukmės paskolomis bei gamintojų, didmeninės prekybos įmonių ir paslaugų teikėjų trumpalaikiais prekių ir paslaugų kreditais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, taip pat įvertinant tai, kad 2003 metais svarstytas, analogiškas šiuo metu siūlomam, „LR Mažmeninės prekybos įmonių, kurių metinės grynosios pajamos viršija 50 mln. Litų, finansinės veiklos viešumo ir vienodų prekybos įmonių konkurencijos sąlygų užtikrinimo“ įstatymo projektas LR Vyriausybės buvo atmestas, kaip neatitinkantis Europos Sąjungos tendencijų, nenaudingas vartotojams ir neįvertinantis tikėtinų neigiamų ekonominių pasekmių, Lietuvos prekybos įmonių asociacija mano, jog Lietuvos Respublikos Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą priimti netikslinga.